Vaikų psichologas atsako: Kaip reaguoti kai meluoja vaikai?

Savęs pateisinimas, mėginimas išsaugoti savivertę psichologijoje yra vadinamas šališku palankumu sau. Tai “baltas” melas siekiant išsaugoti gerus santykius, išvengti nemalonių pasekmių. Šiandieninėje populiariojoje psichologijoje galima rasti daug tokio melo pavyzdžių ir patarimų, kaip juo naudojantis toli nukeliauti. Kiekvienas žmogus subjektyviai matuoja tokio bendravimo etiškumą ir moralumą. Tačiau kaip meluoja vaikai?

Vaikų psichologas gali padėti atpažinti vaikų melo tipus, konsultacijos metu bei išspręsti su tuo susijusias problemas. Pirmas melas pastebimas, kai vaikas dar nekalba – pirmųjų metų pabaigoje. Tai simuliacija, kai vaikas apsimeta, kad miega, arba, kad kažką pamatė. Laikoma, kad mažųjų melas yra kūrybinės vaizduotės produktas. Tai gali būti žaidimo užuomazgos, emocinio kontakto su suaugusiuoju iniciatyva. Dvejų – šešerių metų vaikų melas jau turi savisaugos elementų. Kuo daugiau vaikas bus baudžiamas, tuo didesnė pagunda bus meluoti. Suaugusieji greitai pastebi vaiko norą save pateisinti ir melu “pagražinti” tiesą. Tokį vaikų melą vėl galima interpretuoti kaip kūrybinės vaizduotės raidą, tačiau svarbu pastebėti piktnaudžiavimą, nes melo kojos gali būti ir ilgos. Mokyklinio amžiaus vaikų melas tampa panašus į suaugusiųjų. Psichologinėje literatūroje melas skirstomas į penkias kategorijas:

• Herojiškas melas, kai vaikas nori ką nors išgelbėti, apsaugoti nuo gėdos ir panašiose situacijose. Pavyzdžiui, kai klasėje išdykaujant sudūžta vaza, draugai linkę slėpti kaltininką. Priežastis gali būti, jog visi jaučiasi kalti.

• Principinis, patetiškas melas, kai vaikas nusprendžia, kad tiesą galima sakyti tik artimiems žmonėms ir draugams. Kitiems žmonėms, o ypač prieš kuriuos yra priešiškai nusiteikęs, vaikas gali būti įsitikinęs, jog reikia meluoti. Ši melo rūšis gali eiti iš kartos į kartą. Vaikai mato, kaip elgiasi suaugusieji ir modeliuoja jų elgesį.

• Egoistiškas melas tai melas ne tik dėl savisaugos, bet ir iš pavydo, savo gerovei. Ši melo rūšis atsiranda dėl gyvenimo sunkumų, nepritekliaus, tėvų elgesio su vaiku klaidų. Vaikų kolektyve ši melo rūšis taip pat gali atsirasti dėl socialinio konteksto. Pavyzdžiui, kai vaikai konkuruoja, kieno mobilusis naujesnis, kieno tėvai važinėja naujasniu automobiliu, kas madingiau rengiasi ir panašiai.

• Fantastiškas melas labai siejasi su vaikų kūrybine vaizduote. Jis naudojamas žaidimuose, kur reikalinga fantazija. Tačiau atsitinka, kad fantazija lieka ir po žaidimo persikelia į realybę. Pavyzdžiui, vaikas gali įsijausti į Mikės melagėlio vaidmenį ir juo būti realybėje.

• Patologinis, liguistas melas, kai norima save išaukštinti kitų žmonių nuopelnų sąskaita. Tokio melo užuomazgos taip pat atsiranda vaikystėje, ypač grupinėse veiklose, kur atsakomybė pasiskirsto visiems grupės nariams. Vieniems vaikams svarbu, kad jų indėlis būtų įvertintas, kitiems – nelabai svarbu. Tada pirmieji be skrupulų skina laurus už savo ir ne už savo nuopelnus.

  Melas, koks jis bebūtų, yra melas. Sveikiausia yra mokytis sakyti tiesą. Na, dar nutylėti… Juk nepakelsime savigarbos melu, kuris, kaip yla, kada nors vis tiek išlys iš maišo.

  Kaip reaguoti, kai meluoja vaikai?

• Jei vaikas prisipažino suklydęs, iškrėtęs išdaigą, svarbu padrąsinti už tiesos sakymą.

• Vaikas aiškiai turi žinoti, kas jam leidžiama, kas – draudžiama. Būti asmeniniu pavyzdžiu vaikui ir pačiam nemeluoti.

• Sudryti sąlygas sakyti tiesą: bausmės už netinkmą elgesį turi būti adekvačios vaiko amžiui, nežeminančios savigarbos ir suprantamai paaiškintos.

• Pasakyti, jog suprantate kad vaikas sako netiesą ir dėl to esate nusiminęs.

• Leisti vaikui pasitaisyti, papasakojant tiesą.

• Pasakyti, kad sąžiningumas – tiesiausias kelias link pasitikėjimo.

  Siekiant, kad vaikas sakytų tiesą, svarbu sudaryti tinkamas sąlygas. Jei vaikas meluoja vienam iš tėvų, tai ženklas, kad laikas pasvarstyti apie Jūsų ir vaiko santykius.