Šeimos psichologas apie mitus ir realybę porų ar šeimos psichoterapijoje
Šeimos susiduria su įvairiais sunkumais ir ieško bei išbando įvairių sprendimo strategijų. Kodėl vienoms šeimoms sunkumus pavyksta spręsti, o kitos ilgainiui pajaučia nusivylimą ir bejėgystę? Taip pat kodėl vienoms šeimoms psichoterapija padeda, kitoms įneša sumaišties, ar net kartais nuvilia?
Visos šeimos turi didesnę ar mažesnę sunkumų įveikimo ar neįveikimo patirtį. Yra du žmonių tipai, kurie atėję pas psichologą dalinasi blogąja ir gerąja patirtimi arba dalinasi tik blogąja patirtimi. Pirmuoju atveju šeimos psichologas gauna informaciją, kuria gali remtis analizuojant šiandienos patirtis ir sunkumus. Antruoju, bet kokios pozityvo paieškos diskusijoje, iš kliento pusės yra ignoruojamos arba neigiamai vertinamos. Dėl šių priežasčių, verta aptarti šešis pagrinidnius psichoterapijos mitus, bei juos paaiškinti.
MITAS: Kartais žmonėms atrodo, kad psichoterapijoje reikia kalbėti tik apie blogus dalykus, negatyvias patirtis ir neišsprendžiamus sunkumus.
PAAIŠKINIMAS: Yra etapai, kai neišsprendžiamos patirtys yra svarbios santykių problemai apibrėžti ir išsiaiškinti, tačiau labai ilgai užsitesęs strigimas šiame etape kelia įtampą poros ar šeimos gyvenime, vargina emociškai, trikdo terapijos eigą ir naujų patirčių formavimąsi. Šeimos psichoterapija – dinaminis, nuolat besikeičiantis procesas. Šeimos psichologas yra žmogus, atspindintis poros santykį. Ilgas ir skausmingas problemų analizavimas pradeda varginti klientus, jie jaučia, kad psichoterapija suteikia tik skausmą ir nusivylimą. Nors problema trunka keletą ar net keliolika metų, ilgas neigiamų išgyvenimų aptarimas turi gydomąjį poveikį, tačiau tokiu atveju porai svarbu tam nusitekti išbūti, nekelti sau ir kitiems nariams per didelių lūkesčių. Jei terapijos procesas tampa per sunkus emociškai, apie tai svarbu informuoti terapeutą, apie tai kalbėti sesijų metu. Atvirumas su terapeutu terapijos metu moko atvirumo poros tarpusavio santykiuose.
MITAS: Poros ir šeimos psichoterapija visada turi baigtis „gyveno ilgai ir laimingai“.
PAAIŠKINIMAS: Kiekviena pora yra labai unikali, žmonės labai individualūs, nepakartojami. Poros patirtys labai savitos, supratimai apie patirtis – kiekvieno asmens ir poros – skirtingai priimamos ir išgyvenamos. Todėl kartais terapijoje paaiškėja, kad gyvenantys po vienu stogu žmonės senai neturi nieko bendra, vienas kitam jaučia begalinį pyktį, neapykantą, pradeda dominuoti emocinis, fizinis smurtas, o tai kenkia ne tik poros santykiams, bet ir vaikų sveikatai ir raidai. Nors ir retai atsitinka, kad pora nebeturi resursų santykiams gerinti ir išeiti iš smurto rato, svarbu tokią realybę suvokti, įvertinti, priimti ir porai, ir terapeutui. Kartais vienas iš poros jau seniai galvoja apie skyrybas, bet apie tai kalbėti išdrįsta tik terapijoje. Pasitaiko, kad abu iš poros konfliktų metu pasisvaičioja žodžiu „skyrybos“. Taigi, yra atvejų, kai terapijoje yra aptariama ne tik gyvenimo kartu, bet ir gyvenimo atskirai perspektyva. Abipusis susitarimas bet kuriuo atveju – labai svarbus tiek porai, tiek vaikams, kurie šiame procese neišvengiamai dalyvauja. Po tokio proceso dažnu atveju pora pasirenka dar pabandyti gyvenimą kartu, pasistengti tose bendrystės srityse, kurios buvo apleistos. „Ilgai ir laimingai“ galima gyventi, svarbu turėti geranorišką, abipusiu pasitikėjimu grįstą santykį kuriant bendrą „mes“ gyvenimą ir kiekvienam savo, asmeninę dalį, būti santarvėje ne tik su savo pusele, bet ir su savimi.
MITAS: Psichoterapiją lankantys žmonės turi gauti nuolatinį psichoterapeuto palaikymą ir globą, iš terapijos seanso išeiti su palengvėjimu, geros nuotaikos.
PAAIŠKINIMAS: Porą ar šeimą konsultuojantis šeimos psichologas veda terapinį procesą, kuriame yra keli etapai: įvertinimas, intervencija, intervencijos įvertinimas ir palaikymas. Yra daugybė metodų, instrumentų, kuriuos psichoterapeutas gali panaudoti psichoterapijos procese, tuo pačiu stebėdamas ir vertindamas terapinį efektą. Kartais, siekiant pokyčio, atsižvelgiant į poros ar šeimos narių asmenines savybes, kai kurie etapai įneša sumaišties, susierzinimo, nerimo. Be jausmų suintensyvėjimo psichoterapijos tikslai nepasiekiami, nes pokyčiai šeimoje negalimi. Jei prisimintume situacijas, kai mūsų gyvenime vyko pokyčiai, visi kartu prisimintume ir intensyvesnius jausmus. Net jei tas įvykis buvo šviesus: pavyzdžiui sužadėtuvės, vestuvės, nėštumas, gimdymas. Sakome: buvo smagu, gera, labai laukiau...bet tuo pačiu jaudinausi, nerimavau, pasimečiau, netikėjau, isterikavau, drovėjausi, juokiausi, verkiau... Terapeutas įvertina kiekvieno šeimos nario pozityvias asmenines savybes, socialinius gabumus ir talentus, ir stengiasi tai panaudoti santykių šeimoje kūrimui. Pasitaiko, kad žmonės nenori naudotis savo pozityviomis, kuriančiomis galiomis, tada atsitraukia arba atideda psichoterapiją vėlesniam laikui. Tokiu atveju prieš išsiskiriant su terapeutu labai svarbu atrasti ir įvardinti atsitraukimo priežastis, jas aptarti. Pora arba vienas iš šeimos gali kaltinti terapeutą, kuris terapijoje atspindi jų santykį. Taigi, tie kaltinimai iš tikrųjų yra ne terapeutui, o „santykiui“ šeimoje, kuris „niekaip nesikeičia“. Taip pereiname dar prie vieno mito: pasiskirstymo atsakomybe: terapeutas gali motyvuoti kažką keisti, o už pokyčio įgyvendinimą yra atsakinga pora ar šeima.
MITAS: Psichoterapeutas atsako už psichoterapijos progresą.
PAAIŠKINIMAS: Už psichoterapijos progresą yra atsakingi klientai. Psichoterapeutas atsakingas už psichoterapijos eigą, etikos laikymąsi, užtikrina klientų saugumą terapijos seanse. Kadangi pokytis – nerimą keliantis dalykas, pora ar šeima gali būti jam tiesiog nepasiruošusi. Tai priklauso nuo klientų lankstumo, nerimo toleravimo lygio, pasiskirstymo galiomis, motyvacijos keisti santykius ir bendravimą. Dažnai psichoterapijoje įvardinamos problemos, jos išanalizuojamos, įvertinamos, tačiau norint kažką keisti susijungia visi galimi stabdžiai: ar vienas, ar keli šeimos nariai negali ištoleruoti pokyčio. Ir nors apie tai kalbama, pasipriešinimas pokyčiui, o paskui ir terapeutui auga. Šis etapas yra sudėtingas, bet kartu ieškant sprendimų – įveikiamas. Šiame etape ypatingai svarbu pasitelkti sąmoningumą ir toleranciją, toliau vyti nesėkmės baimę ir asmenines ambicijas. Porų ir šeimos psichoterapijoje didysis klientas – tarpusavio santykis. Jei asmens savybės, asmeninės patirtys trukdo kurti ir keisti patį santykį, porų ir šeimos psichoterapiją galima keisti asmenine psichoterapija. Tokiu atveju su poros/šeimos psichoterapeutu svarbu aptarti asmeninės psichoterapijos tikslą ir uždavinius.
MITAS. Pasitaiko, kad žmonės, ateidami į poros ar šeimos psichoterapiją yra įsitikinę, kad keistis reikia ne jam, bet jis geranoriškai eina dėl jo ar jos (partnerio ar partnerės).
PAAIŠKINIMAS: Poros terapijoje vieno žmogaus pokytis praktiškai negalimas be kito žmogaus pokyčio, nes, kaip jau minėjau, pagrindinė poros ar šeimos terapijos esmė yra keisti tarpusavio santykį bei ryšį. Kartais pas poros ar šeimos psichoterapeutą lankosi vienas iš poros ar šeimos narių. Galima ir taip, tačiau tokiu atveju terapeutas girdi ir mato „vieną obuolio puselę“, atsižvelgia į besikreipiančiojo lūkesčius ir galimybes.
MITAS: Poros ar šeimos psichoterapiją galima užbaigti kada nori ir kaip nori.
PAAIŠKINIMAS: Poros psichoterapijos nutraukimą labai svarbu aptarti su psichoterapeutu. Psichoterapijos „metimas“ prilygsta pabėgimui nuo operacinio stalo. Psichoterapeutas žino, kokiame terapijos etape yra pora, su kokiais terapiniais sunkumais susiduria, kas gali turėti įtakos norui „pabėgti“. Porai tai svarbu išgirsti ir suprasti. Pasitaiko, kai dominuojantis poros ar šeimos narys vienas priima sprendimą dėl terapijos pabaigos ir įkalba, nuteikia kitus šeimos narius. Tačiau bet kuriuo atveju visi psichoterapijos dalyviai: kiti šeimos nariai bei psichoterapeutas turi teisę į paskutinę sesiją ir atsisveikinimą. Kas beatsitiktų, psichoterapija, kaip kelių žmonių santykis, turi pradžią, eigą, turi turėti ir pabaigą. Susidūrę su sunkumais nepabėkite neužbaigę proceso. Atsisveikinimo procesas dažnai suteikia palengvėjimo jausmą ir lengvumą po kurio laiko sugalvojus sugrįžti.